Nuo Kinijos iki Europos: ketaus indų istorija

Panaršę bet kurio iš mūsų virtuvėje, galėtume rasti plačios paskirties, įvairių tipų virtuvės reikmenų. Šiais laikais maisto ruošimui skirti indai gaminami iš daugybės skirtingų medžiagų: aliuminio, nerūdijančio plieno, anglinio plieno, vario, molio ir akmens. Rečiau galima rasti ir ketaus indų, kurie vėl pradeda grįžti į madą ir šiomis dienomis yra naudojami net restoranuose. Ketaus keptuvė, puodai buvo itin populiarios maisto ruošimo priemonės, nes jos pasižymėjo ilgaamžiškumu ir savybe ilgai išlaikyti šilumą. Šie indai turi ilgą istoriją – apžvelgsime, kur atsirado pirmieji ketaus indai, kaip jie paplito po visą pasaulį, kas lėmė jų populiarumo mažėjimą ir kodėl jie vėl plačiai naudojami dabar.

Ankstyvoji naudojimo pradžia – senovės Kinija

Geležies liejimas ir jos naudojimas įrankiams bei ginklams prasidėjo apie 1100 metus prieš mūsų erą, tačiau patobulintas būdas lieti geležį atsirado būtent senovės Kinijoje. Seniausi ketaus dirbiniai buvo rasti Džiangsu provincijoje, Kinijoje, jie datuojami 5 a. per. Kr. Vėliau ankstyvoji ketaus keptuvė ir puodas vis plačiau naudoti visame regione – tai vyko maždaug 3 amžiuje prieš Kristų.

Beje, ketus Kinijoje buvo toks populiarus, kad jis naudotas ne tik namų apyvokos reikmenims, bet ir menui, garbinimo objektams, smilkalų degikliams ir statuloms, pagodų stogų čerpėms ir net pagodoms gaminti.

Viduramžiai, Europa

Nors geležis Europoje buvo plačiai naudojama nuo senovės laikų, ketaus dirbiniai tapo svarbūs tik maždaug 14 amžiuje po Kr. Iki 18 a. ketus buvo naudojamas artilerijai, tik po to jį pradėta naudoti tiltų ir pastatų statybai, galiausiai – ir puodų, keptuvių, kitokių indų gamybai. Ketaus keptuvė tapo ypač populiari, kai anglas Abrahamas Darbis užpatentavo naują ir pigų būdą tokiems indams gaminti.

18–20 amžius, Amerika

Yra ženklų, kad Amerikoje metalo liejimas egzistavo ir prieš regiono kolonizaciją, tačiau būtent europiečiai šiam regionui pristatė modernesnius metalo liejimo metodus. Tai lėmė ketaus dirbinių atsiradimą žemyne. Ši patikima medžiaga greitai užsitarnavo savo vietą naujose kolonijose, čia ji buvo plačiai naudojama indams gaminti. Kiekvienas namas turėjo ketaus keptuvę ar puodą, o po kelių dešimtmečių – ir ketaus viryklę. 

Tačiau ketus nebuvo vienintelė medžiaga, iš kurios gaminti indai. Nepaisant šios medžiagos ilgaamžiškumo ir privalumų, 20 a. pradėjus gaminti indus iš aliuminio ir nerūdijančio plieno, ketaus keptuvė palaipsniui prarado populiarumą.

Dabartis

Šiomis dienomis ketaus indai vėl sulaukia dėmesio, ir ne veltui – jie pasižymi išskirtinėmis šildymo ir virimo galimybėmis. Ketaus ilgaamžiškumas, praktiškumas anksčiau buvo dideli privalumai, mat metalas buvo nebrangus, plačiai prieinamas. Šias savybes vėl pradedama vertinti ir tiek šeimos, tiek restoranai grįžta prie šių laiko patikrintų indų.

Ketaus indai naudojami nuo senovės laikų – nuolatinis tobulinimas ir praktiškumas lėmė jų paplitimą po visą pasaulį. Ketaus indų istorija parodo, kad toks metalas yra išties vertinga medžiaga, o iš jos pagaminti indai – naudinga investicija tiek paprastai, tiek profesionaliai virtuvei.